Ibu Nabi bernama Aminah lalu dirawat Ummu Aiman

Imam Muslim : 3319

حَدَّثَنَا أَبُو بَكْرِ بْنُ أَبِي شَيْبَةَ وَحَامِدُ بْنُ عُمَرَ الْبَكْرَاوِيُّ وَمُحَمَّدُ بْنُ عَبْدِ الْأَعْلَى الْقَيْسِيُّ كُلُّهُمْ عَنْ الْمُعْتَمِرِ وَاللَّفْظُ لِابْنِ أَبِي شَيْبَةَ حَدَّثَنَا مُعْتَمِرُ بْنُ سُلَيْمَانَ التَّيْمِيُّ عَنْ أَبِيهِ عَنْ أَنَسٍ أَنَّ رَجُلًا وَقَالَ حَامِدٌ وَابْنُ عَبْدِ الْأَعْلَى أَنَّ الرَّجُلَ كَانَ يَجْعَلُ لِلنَّبِيِّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ النَّخَلَاتِ مِنْ أَرْضِهِ حَتَّى فُتِحَتْ عَلَيْهِ قُرَيْظَةُ وَالنَّضِيرُ فَجَعَلَ بَعْدَ ذَلِكَ يَرُدُّ عَلَيْهِ مَا كَانَ أَعْطَاهُ قَالَ أَنَسٌ وَإِنَّ أَهْلِي أَمَرُونِي أَنْ آتِيَ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَأَسْأَلَهُ مَا كَانَ أَهْلُهُ أَعْطَوْهُ أَوْ بَعْضَهُ وَكَانَ نَبِيُّ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ قَدْ أَعْطَاهُ أُمَّ أَيْمَنَ فَأَتَيْتُ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَأَعْطَانِيهِنَّ فَجَاءَتْ أُمُّ أَيْمَنَ فَجَعَلَتْ الثَّوْبَ فِي عُنُقِي وَقَالَتْ وَاللَّهِ لَا نُعْطِيكَاهُنَّ وَقَدْ أَعْطَانِيهِنَّ فَقَالَ نَبِيُّ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَا أُمَّ أَيْمَنَ اتْرُكِيهِ وَلَكِ كَذَا وَكَذَا وَتَقُولُ كَلَّا وَالَّذِي لَا إِلَهَ إِلَّا هُوَ فَجَعَلَ يَقُولُ كَذَا حَتَّى أَعْطَاهَا عَشْرَةَ أَمْثَالِهِ أَوْ قَرِيبًا مِنْ عَشْرَةِ أَمْثَالِهِ

[Abu Bakr bin Abu Syaibah], [Hamid bin Umar Al Bakrawi] ir [Muhammad bin Abdul A'la Al Qaisi] visi iš [Al Mu'tamiro] papasakojo, o Ibn Abu Syaibah lafadz mums [Mu'tamir bin Sulaiman At Taimi] papasakojo iš [jo tėvo], iš [Anaso], kad vyras...“ tuo tarpu Hamidas ir Ibnu Abdul A'la sakė: „Kad vienas vyras kartą atidavė dalį savo datulių palmių sodo Pranašui (sallallaahu 'alaihi wasallam), kol šis užkariavo Bani Quraidlah ir Bani Nadlir. Po užkariavimo jis grąžino dalį datulių palmių sodo tam vyrui.“ Anas sakė: „Tiesą sakant, mano šeima man liepė eiti pas Pranašą (sallallaahu 'alaihi wasallam) ir paprašyti to, ką jis grąžino, būtent sodo sklypo, nors Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) jį buvo atidavęs Umm Aimanui.“ Tada nuėjau pas Pranašą (tebūnie jam Dievo ramybė ir ramybė) ir jis man grąžino. Staiga Um Aiman priėjo, uždėjo man ant kaklo savo skarą ir tarė: „Prisiekiu Alachu, mes tau jos neduosime, nes jis ją davė man“. Taigi Pranašas (tebūnie jam Dievo ramybė ir ramybė) tarė: „O Um Aiman, tegul jis ją vėl pasiima, ir tau tai ir tai“. Bet jis vis tiek atsakė: „Jokiu būdu ne, prisiekiu Tuo, kuris neturi kito dievo, tik Jį...“ Um Aiman vis tiek tai pasakė, todėl ji davė jam dešimt kartų didesnę dovaną, nei Anas norėjo paimti, arba beveik dešimt kartų daugiau.“