Umar menangis melihat bekas tikar di lambung Nabi, dan sabda beliau: tidak ridhakah engkau bila mereka mendapat dunia dan kita mendapat akhirat

Imam Muslim : 2705

حَدَّثَنَا هَارُونُ بْنُ سَعِيدٍ الْأَيْلِيُّ حَدَّثَنَا عَبْدُ اللَّهِ بْنُ وَهْبٍ أَخْبَرَنِي سُلَيْمَانُ يَعْنِي ابْنَ بِلَالٍ أَخْبَرَنِي يَحْيَى أَخْبَرَنِي عُبَيْدُ بْنُ حُنَيْنٍ أَنَّهُ سَمِعَ عَبْدَ اللَّهِ بْنَ عَبَّاسٍ يُحَدِّثُ قَالَ مَكَثْتُ سَنَةً وَأَنَا أُرِيدُ أَنْ أَسْأَلَ عُمَرَ بْنَ الْخَطَّابِ عَنْ آيَةٍ فَمَا أَسْتَطِيعُ أَنْ أَسْأَلَهُ هَيْبَةً لَهُ حَتَّى خَرَجَ حَاجًّا فَخَرَجْتُ مَعَهُ فَلَمَّا رَجَعَ فَكُنَّا بِبَعْضِ الطَّرِيقِ عَدَلَ إِلَى الْأَرَاكِ لِحَاجَةٍ لَهُ فَوَقَفْتُ لَهُ حَتَّى فَرَغَ ثُمَّ سِرْتُ مَعَهُ فَقُلْتُ يَا أَمِيرَ الْمُؤْمِنِينَ مَنْ اللَّتَانِ تَظَاهَرَتَا عَلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ مِنْ أَزْوَاجِهِ فَقَالَ تِلْكَ حَفْصَةُ وَعَائِشَةُ قَالَ فَقُلْتُ لَهُ وَاللَّهِ إِنْ كُنْتُ لَأُرِيدُ أَنْ أَسْأَلَكَ عَنْ هَذَا مُنْذُ سَنَةٍ فَمَا أَسْتَطِيعُ هَيْبَةً لَكَ قَالَ فَلَا تَفْعَلْ مَا ظَنَنْتَ أَنَّ عِنْدِي مِنْ عِلْمٍ فَسَلْنِي عَنْهُ فَإِنْ كُنْتُ أَعْلَمُهُ أَخْبَرْتُكَ قَالَ وَقَالَ عُمَرُ وَاللَّهِ إِنْ كُنَّا فِي الْجَاهِلِيَّةِ مَا نَعُدُّ لِلنِّسَاءِ أَمْرًا حَتَّى أَنْزَلَ اللَّهُ تَعَالَى فِيهِنَّ مَا أَنْزَلَ وَقَسَمَ لَهُنَّ مَا قَسَمَ قَالَ فَبَيْنَمَا أَنَا فِي أَمْرٍ أَأْتَمِرُهُ إِذْ قَالَتْ لِي امْرَأَتِي لَوْ صَنَعْتَ كَذَا وَكَذَا فَقُلْتُ لَهَا وَمَا لَكِ أَنْتِ وَلِمَا هَاهُنَا وَمَا تَكَلُّفُكِ فِي أَمْرٍ أُرِيدُهُ فَقَالَتْ لِي عَجَبًا لَكَ يَا ابْنَ الْخَطَّابِ مَا تُرِيدُ أَنْ تُرَاجَعَ أَنْتَ وَإِنَّ ابْنَتَكَ لَتُرَاجِعُ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى يَظَلَّ يَوْمَهُ غَضْبَانَ قَالَ عُمَرُ فَآخُذُ رِدَائِي ثُمَّ أَخْرُجُ مَكَانِي حَتَّى أَدْخُلَ عَلَى حَفْصَةَ فَقُلْتُ لَهَا يَا بُنَيَّةُ إِنَّكِ لَتُرَاجِعِينَ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ حَتَّى يَظَلَّ يَوْمَهُ غَضْبَانَ فَقَالَتْ حَفْصَةُ وَاللَّهِ إِنَّا لَنُرَاجِعُهُ فَقُلْتُ تَعْلَمِينَ أَنِّي أُحَذِّرُكِ عُقُوبَةَ اللَّهِ وَغَضَبَ رَسُولِهِ يَا بُنَيَّةُ لَا يَغُرَّنَّكِ هَذِهِ الَّتِي قَدْ أَعْجَبَهَا حُسْنُهَا وَحُبُّ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ إِيَّاهَا ثُمَّ خَرَجْتُ حَتَّى أَدْخُلَ عَلَى أُمِّ سَلَمَةَ لِقَرَابَتِي مِنْهَا فَكَلَّمْتُهَا فَقَالَتْ لِي أُمُّ سَلَمَةَ عَجَبًا لَكَ يَا ابْنَ الْخَطَّابِ قَدْ دَخَلْتَ فِي كُلِّ شَيْءٍ حَتَّى تَبْتَغِيَ أَنْ تَدْخُلَ بَيْنَ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَأَزْوَاجِهِ قَالَ فَأَخَذَتْنِي أَخْذًا كَسَرَتْنِي عَنْ بَعْضِ مَا كُنْتُ أَجِدُ فَخَرَجْتُ مِنْ عِنْدِهَا وَكَانَ لِي صَاحِبٌ مِنْ الْأَنْصَارِ إِذَا غِبْتُ أَتَانِي بِالْخَبَرِ وَإِذَا غَابَ كُنْتُ أَنَا آتِيهِ بِالْخَبَرِ وَنَحْنُ حِينَئِذٍ نَتَخَوَّفُ مَلِكًا مِنْ مُلُوكِ غَسَّانَ ذُكِرَ لَنَا أَنَّهُ يُرِيدُ أَنْ يَسِيرَ إِلَيْنَا فَقَدْ امْتَلَأَتْ صُدُورُنَا مِنْهُ فَأَتَى صَاحِبِي الْأَنْصَارِيُّ يَدُقُّ الْبَابَ وَقَالَ افْتَحْ افْتَحْ فَقُلْتُ جَاءَ الْغَسَّانِيُّ فَقَالَ أَشَدُّ مِنْ ذَلِكَ اعْتَزَلَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَزْوَاجَهُ فَقُلْتُ رَغِمَ أَنْفُ حَفْصَةَ وَعَائِشَةَ ثُمَّ آخُذُ ثَوْبِي فَأَخْرُجُ حَتَّى جِئْتُ فَإِذَا رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فِي مَشْرُبَةٍ لَهُ يُرْتَقَى إِلَيْهَا بِعَجَلَةٍ وَغُلَامٌ لِرَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَسْوَدُ عَلَى رَأْسِ الدَّرَجَةِ فَقُلْتُ هَذَا عُمَرُ فَأُذِنَ لِي قَالَ عُمَرُ فَقَصَصْتُ عَلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ هَذَا الْحَدِيثَ فَلَمَّا بَلَغْتُ حَدِيثَ أُمِّ سَلَمَةَ تَبَسَّمَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَإِنَّهُ لَعَلَى حَصِيرٍ مَا بَيْنَهُ وَبَيْنَهُ شَيْءٌ وَتَحْتَ رَأْسِهِ وِسَادَةٌ مِنْ أَدَمٍ حَشْوُهَا لِيفٌ وَإِنَّ عِنْدَ رِجْلَيْهِ قَرَظًا مَضْبُورًا وَعِنْدَ رَأْسِهِ أُهُبًا مُعَلَّقَةً فَرَأَيْتُ أَثَرَ الْحَصِيرِ فِي جَنْبِ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَبَكَيْتُ فَقَالَ مَا يُبْكِيكَ فَقُلْتُ يَا رَسُولَ اللَّهِ إِنَّ كِسْرَى وَقَيْصَرَ فِيمَا هُمَا فِيهِ وَأَنْتَ رَسُولُ اللَّهِ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَمَا تَرْضَى أَنْ تَكُونَ لَهُمَا الدُّنْيَا وَلَكَ الْآخِرَةُ و حَدَّثَنَا مُحَمَّدُ بْنُ الْمُثَنَّى حَدَّثَنَا عَفَّانُ حَدَّثَنَا حَمَّادُ بْنُ سَلَمَةَ أَخْبَرَنِي يَحْيَى بْنُ سَعِيدٍ عَنْ عُبَيْدِ بْنِ حُنَيْنٍ عَنْ ابْنِ عَبَّاسٍ قَالَ أَقْبَلْتُ مَعَ عُمَرَ حَتَّى إِذَا كُنَّا بِمَرِّ الظَّهْرَانِ وَسَاقَ الْحَدِيثَ بِطُولِهِ كَنَحْوِ حَدِيثِ سُلَيْمَانَ بْنِ بِلَالٍ غَيْرَ أَنَّهُ قَالَ قُلْتُ شَأْنُ الْمَرْأَتَيْنِ قَالَ حَفْصَةُ وَأُمُّ سَلَمَةَ وَزَادَ فِيهِ وَأَتَيْتُ الْحُجَرَ فَإِذَا فِي كُلِّ بَيْتٍ بُكَاءٌ وَزَادَ أَيْضًا وَكَانَ آلَى مِنْهُنَّ شَهْرًا فَلَمَّا كَانَ تِسْعًا وَعِشْرِينَ نَزَلَ إِلَيْهِنَّ

[Harun bin Sa'id Al Aili] mums pasakė, kad [Abdullah bin Wahb] man pasakė, kad [Sulaimanas, t. y. Ibn Bilalas] man pasakė, kad [Yahya] man pasakė ['Ubaid bin Hunain], jog girdėjo [Abdullah bin Abbas] pasakojant istoriją. Jis pasakė: „Metus norėjau paklausti [Umar bin Al Khaththab] apie eilutės prasmę, bet nedrįsau klausti dėl jo autoriteto.“ Atėjus hadžo sezonui, jis išvyko į hadžą, ir aš taip pat ėjau kartu su juo. Kai ėjome namo, jis pasirinko kitą kelią, nes norėjo nusiraminti, kol aš laukiau, kol jis baigs. Tada vėl ėjau su juo. Tada paklausiau jo: „O Amirul Mukminin, kas buvo tos dvi moterys, iš Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam žmonų, kurios kartu dirbo, kad priešintųsi Rasulullah shallallahu 'alaihi wasallam politikai?“ Jis atsakė: Jie yra Aisija ir Hafšaha. – Ibn Abbas- tarė; Aš jam pasakiau: Alachu prisiekiu, aš tikrai norėjau tavęs paklausti prieš metus, bet nedrįsau klausti dėl tavo autoriteto. Jis sako: Nebūk toks, jei įtari, kad aš žinau, tiesiog paklausk manęs tiesiai šviesiai, o jei paaiškės, kad žinau, aš tau paaiškinsiu. – Ibn Abbas- tarė; Umaras tęsė: Džahilijos eroje mes niekada neįtraukdavome moterų į jokius reikalus, todėl atėjo laikas Alachui nustatyti jų padėtį ir vaidmenį, – tęsė jis – Umaras; Kai aš apie kažką galvojau, staiga mano žmona paklausė: O kas, jei tu padarysi taip ir anaip? Tada aš jam pasakiau: Kaip tu gali žinoti? Tau nereikia kištis ir rūpintis mano reikalais. Taigi jis man pasakė: Koks tu keistas, Ibnul Khathtab, tu nenori su manimi keistis idėjomis! Nors tavo dukra visada keisdavosi idėjomis su Pranašu (tebūnie jam ramybė ir ramybė), kol vakar ji supyko. Umaras tarė: „Tada apsirengiau ir nuėjau į Hafšacho namus.“ Tada jo paklausiau: „O mano dukra, ar tiesa, kad tau taip patinka ginčytis su Pranašu (tebūnie jam ramybė ir ramybė) visą naktį, kad vakar buvai tokia pikta?“ Tada Hafšahas atsakė: „Prisiekiu Alachu, mes tiesiog keitėmės mintimis, o tada aš atsakiau: „O mano dukra, perspėju tave apie Alacho bausmę ir Jo Pasiuntinio rūstybę, niekada nepavydėk kam nors dėl jo grožio ir Pranašo (tebūnie jam ramybė ir meilės.“ Tada išėjau susitikti su Umm Salamah, nes ji vis dar buvo viena iš mano giminaičių, ir papasakojau jai – visą bylą –“. Jis man tarė: „Koks tu keistas, o Ibnul Khathtab, tu kišaisi į viską, net į Pranašo (tebūnie jam ramybė ir jo žmonų) namų reikalus.“ – Umaras tarė: Žodžiai – „Ummu Salamah“ – mane taip įžeidė, kad paliko gilų įspūdį. Tada aš ten palikau. Turiu draugą iš Ansaro, kuris praneša vienas kitam, jei kurio nors iš mūsų nėra. Tuo metu mes saugojomės Ghassano karaliaus, kuris, kaip pranešama, norėjo mus užpulti. Tuo metu mūsų širdys buvo sutelktos į puolimą, staiga mano draugas Anšaras pasibeldė į duris ir tarė: „Atidarykite duris... atidarykite duris...!“ Klausiu: „Ar atvyko Ghassano kariuomenė?“ Jis atsakė: „Dar daugiau, Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) atsiribojo nuo savo žmonų. Taigi aš pasakiau: „Vargas Hafšai ir Aisijai!“ Tada apsirengiau ir nuėjau jo pasitikti. Paaiškėjo, kad Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) buvo kambaryje, į kurį galima užlipti laiptais, o juodaodis Pranašo (sallallaahu 'alaihi wasallam) tarnas buvo laiptų gale, pasakiau. Aš buvau Umaras, todėl man buvo leista įeiti, tada papasakojau apie savo susitikimą su Umm Salamah Pranašui (tebūnie jam ramybė ir ramybė) apie savo susitikimą su Umm Salamah. Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) nusišypsojo. Paaiškėjo, kad jis miegojo ant kilimėlio be pagrindo, su odine pagalve, pagaminta iš kokoso pluošto. Prie jo kojų buvo maišelis su karažo sėklomis, o prie galvos kabojo šviežiai įdegusi oda. Pamačiau kilimėlio žymes ant Pranašo (tebūnie jam ramybė ir ramybė) šonkaulių, staiga mano akys prisipildė ašarų. Jis paklausė: „Kodėl tu verkei?“ Aš atsakiau: „O Alacho Pasiuntiny, iš tiesų Kisra (Persija) ir imperatorius (Roma) dosniai dosniai dalijasi tuo, ką turi, o tu esi Alacho Pasiuntinys.“ Taigi Pranašas (tebūnie jam ramybė ir ramybė) pasakė: „Ar tu nenori, kad jie turėtų šį pasaulį, o tu – pomirtinį gyvenimą?“ Ir mums pasakė [Muhammadas bin Al Mutsanna], kad [Affanas] mums pasakė, jog [Hammadas bin Salamah] man pasakė [Yahya bin Sa'id] iš [Ubaido bin Hunaino] iš [Ibn Abbaso]: „Grįžau su [Umaru], kol pasiekėme Marru Dzahraną. Tada jis tęsė ilgą hadisą, panašų į Sulaimano bin Bilalo hadisą, bet jis pasakė: „Ibn Abbasas pasakė: „Aš paklausiau apie dvi moteris – pranašo sallallaahu 'alaihi wasallam žmonas – kurios jam priešinosi.“ Jis – Umaras – atsakė: „Tai Hafšaha ir Umm Salamah.“ Ir taip pat pridūrė: „Tada apėjau kiekvienus jo žmonų namus, ir paaiškėjo, kad visuose namuose girdėjosi verksmas.“ Ir papildomai: „Kad jis prisiekė nematyti savo žmonų mėnesį, bet dvidešimt devintą dieną atvyko jų aplankyti.“