Imam Tirmidzi : 2401

حَدَّثَنَا هَنَّادٌ حَدَّثَنَا يُونُسُ بْنُ بُكَيْرٍ حَدَّثَنِي عُمَرُ بْنُ ذَرٍّ حَدَّثَنَا مُجَاهِدٌ عَنْ أَبِي هُرَيْرَةَ قَالَ كَانَ أَهْلُ الصُّفَّةِ أَضْيَافُ أَهْلِ الْإِسْلَامِ لَا يَأْوُونَ عَلَى أَهْلٍ وَلَا مَالٍ وَاللَّهِ الَّذِي لَا إِلَهَ إِلَّا هُوَ إِنْ كُنْتُ لَأَعْتَمِدُ بِكَبِدِي عَلَى الْأَرْضِ مِنْ الْجُوعِ وَأَشُدُّ الْحَجَرَ عَلَى بَطْنِي مِنْ الْجُوعِ وَلَقَدْ قَعَدْتُ يَوْمًا عَلَى طَرِيقِهِمْ الَّذِي يَخْرُجُونَ فِيهِ فَمَرَّ بِي أَبُو بَكْرٍ فَسَأَلْتُهُ عَنْ آيَةٍ مِنْ كِتَابِ اللَّهِ مَا أَسْأَلُهُ إِلَّا لِيُشْبِعَنِي فَمَرَّ وَلَمْ يَفْعَلْ ثُمَّ مَرَّ بِي عُمَرُ فَسَأَلْتُهُ عَنْ آيَةٍ مِنْ كِتَابِ اللَّهِ مَا أَسْأَلُهُ إِلَّا لِيُشْبِعَنِي فَمَرَّ وَلَمْ يَفْعَلْ ثُمَّ مَرَّ أَبُو الْقَاسِمِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَتَبَسَّمَ حِينَ رَآنِي وَقَالَ أَبَا هُرَيْرَةَ قُلْتُ لَبَّيْكَ يَا رَسُولَ اللَّهِ قَالَ الْحَقْ وَمَضَى فَاتَّبَعْتُهُ وَدَخَلَ مَنْزِلَهُ فَاسْتَأْذَنْتُ فَأَذِنَ لِي فَوَجَدَ قَدَحًا مِنْ لَبَنٍ فَقَالَ مِنْ أَيْنَ هَذَا اللَّبَنُ لَكُمْ قِيلَ أَهْدَاهُ لَنَا فُلَانٌ فَقَالَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَبَا هُرَيْرَةَ قُلْتُ لَبَّيْكَ فَقَالَ الْحَقْ إِلَى أَهْلِ الصُّفَّةِ فَادْعُهُمْ وَهُمْ أَضْيَافُ الْإِسْلَامِ لَا يَأْوُونَ عَلَى أَهْلٍ وَلَا مَالٍ إِذَا أَتَتْهُ صَدَقَةٌ بَعَثَ بِهَا إِلَيْهِمْ وَلَمْ يَتَنَاوَلْ مِنْهَا شَيْئًا وَإِذَا أَتَتْهُ هَدِيَّةٌ أَرْسَلَ إِلَيْهِمْ فَأَصَابَ مِنْهَا وَأَشْرَكَهُمْ فِيهَا فَسَاءَنِي ذَلِكَ وَقُلْتُ مَا هَذَا الْقَدَحُ بَيْنَ أَهْلِ الصُّفَّةِ وَأَنَا رَسُولُهُ إِلَيْهِمْ فَسَيَأْمُرُنِي أَنْ أُدِيرَهُ عَلَيْهِمْ فَمَا عَسَى أَنْ يُصِيبَنِي مِنْهُ وَقَدْ كُنْتُ أَرْجُو أَنْ أُصِيبَ مِنْهُ مَا يُغْنِينِي وَلَمْ يَكُنْ بُدٌّ مِنْ طَاعَةِ اللَّهِ وَطَاعَةِ رَسُولِهِ فَأَتَيْتُهُمْ فَدَعَوْتُهُمْ فَلَمَّا دَخَلُوا عَلَيْهِ فَأَخَذُوا مَجَالِسَهُمْ فَقَالَ أَبَا هُرَيْرَةَ خُذْ الْقَدَحَ وَأَعْطِهِمْ فَأَخَذْتُ الْقَدَحَ فَجَعَلْتُ أُنَاوِلُهُ الرَّجُلَ فَيَشْرَبُ حَتَّى يَرْوَى ثُمَّ يَرُدُّهُ فَأُنَاوِلُهُ الْآخَرَ حَتَّى انْتَهَيْتُ بِهِ إِلَى رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَقَدْ رَوَى الْقَوْمُ كُلُّهُمْ فَأَخَذَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ الْقَدَحَ فَوَضَعَهُ عَلَى يَدَيْهِ ثُمَّ رَفَعَ رَأْسَهُ فَتَبَسَّمَ فَقَالَ أَبَا هُرَيْرَةَ اشْرَبْ فَشَرِبْتُ ثُمَّ قَالَ اشْرَبْ فَلَمْ أَزَلْ أَشْرَبُ وَيَقُولُ اشْرَبْ حَتَّى قُلْتُ وَالَّذِي بَعَثَكَ بِالْحَقِّ مَا أَجِدُ لَهُ مَسْلَكًا فَأَخَذَ الْقَدَحَ فَحَمِدَ اللَّهَ وَسَمَّى ثُمَّ شَرِبَ قَالَ أَبُو عِيسَى هَذَا حَدِيثٌ حَسَنٌ صَحِيحٌ

[Hannad] mums pasakė, [Yunus bin Bukairas] man pasakė, [Umaras bin Dharras] mums pasakė, [Mujahidas] iš [Abu Hurairah] sakė: „Ahlush Suffah yra musulmonų svečiai, jie neturi kur dėti savo šeimų ir turtų. Prisiekiu Alachu, be Jo, nėra kito dievo, aš iš alkio sėdėdavau ant žemės ir pririšdavau akmenį prie pilvo. Vieną dieną sėdėjau kelyje, kuriuo jie galėjo keliauti. Abu Bakras praėjo pro mane, paklausiau jo apie vieną iš Alacho knygos eilučių, neklausiau jo, išskyrus tai, kad mane pasotintų, jis praėjo pro šalį ir atsisakė atsakyti. Po to Umaras praėjo pro šalį ir aš paklausiau jo apie vieną iš Alacho knygos eilučių, neklausiau jo, išskyrus tai, kad mane pasotintų, jis praėjo pro šalį ir atsisakė atsakyti. Tada Abu Al Qasim Shallallahu 'alaihi wa Salam praėjo pro šalį, jis nusišypsojo, kai mane pamatė, ir tarė: „O Abu Hurairah!“ Aš atsakiau: „Taip, o Alacho Pasiuntiny.“ Jis tarė: „Eime kartu“. Jis išėjo, tada aš nusekiau paskui jį, jis įėjo į namus, tada aš paprašiau leidimo įeiti, jis man leido, jis rado didelį indą, pripildytą pieno, jis paklausė: „Iš kur tau šis pienas?“ Jam buvo pasakyta: „Kažkas jį mums padovanojo“. Rasulullah sallallaahu 'alaihi wa Salam tarė: „Abu Hurairah!“ Aš atsakiau: „Gerai.“ Jis tarė: „Eik pas al-Šufą, pakviesk juos, jie yra musulmonų svečiai, jie neturi kur padėti savo šeimos ir turto“. Kai atėjo išmalda, jis atsiuntė jiems išmaldą ir visiškai jos nepanaudojo. Kai buvo dovana, jis ją atsiuntė jiems, suvalgė dalį jos ir pasiėmė juos su savimi. Tai mane neramino, todėl pasakiau: „Kam šis indas ahluš šufai? Juk aš esu jo pasiuntinys jiems. Jis lieps man jį jiems išdalinti. Tikiuosi, kad jis šiek tiek išgers, o aš tikiuosi išgerti ir paragauti, bet turiu paklusti Alachui ir Jo Pasiuntiniui.“ Nuėjau pas juos ir pasišaukiau. Kai jie susitiko, atsisėdo, o jis tarė: „Abu Huraira, paimk indą ir atiduok jį jiems.“ Paėmiau indą, tada paėmiau jį kam nors, jis gėrė, kol pasisotino, tada grąžino, po to paėmiau kitam, kol atėjo Alacho Pasiuntinio (sallallaahu 'alaihi wa Salam) eilė, kol jie visi pasisotino. Po to Pranašas (sallallaahu 'alaihi wa Salam) paėmė indą, įdėjo jį į ranką, pakėlė galvą ir tarė: „Abu Huraira, gerk“. Aš išgėriau, o jis tarė: „Gerk“. Aš toliau gėriau, o jis tarė: „Gerk“, kol aš pasakiau: „Prisiekiu Tuo, kuris tave atsiuntė su tiesa, aš daugiau nebegaliu to pakęsti“. Tada jis paėmė indą, šlovino Alachą, tarė „Namba Allah“ ir išgėrė. Abu Isa tarė: „Šis hadisas yra autentiškas.“