Hadith Representative
Malaikat Jibril yang memancarkan air Zam-zam untuk Hajar dan Ismail
Imam Bukhari : 3113و حَدَّثَنِي عَبْدُ اللَّهِ بْنُ مُحَمَّدٍ حَدَّثَنَا عَبْدُ الرَّزَّاقِ أَخْبَرَنَا مَعْمَرٌ عَنْ أَيُّوبَ السَّخْتِيَانِيِّ وَكَثِيرِ بْنِ كَثِيرِ بْنِ الْمُطَّلِبِ بْنِ أَبِي وَدَاعَةَ يَزِيدُ أَحَدُهُمَا عَلَى الْآخَرِ عَنْ سَعِيدِ بْنِ جُبَيْرٍ قَالَ ابْنُ عَبَّاسٍ أَوَّلَ مَا اتَّخَذَ النِّسَاءُ الْمِنْطَقَ مِنْ قِبَلِ أُمِّ إِسْمَاعِيلَ اتَّخَذَتْ مِنْطَقًا لَتُعَفِّيَ أَثَرَهَا عَلَى سَارَةَ ثُمَّ جَاءَ بِهَا إِبْرَاهِيمُ وَبِابْنِهَا إِسْمَاعِيلَ وَهِيَ تُرْضِعُهُ حَتَّى وَضَعَهُمَا عِنْدَ الْبَيْتِ عِنْدَ دَوْحَةٍ فَوْقَ زَمْزَمَ فِي أَعْلَى الْمَسْجِدِ وَلَيْسَ بِمَكَّةَ يَوْمَئِذٍ أَحَدٌ وَلَيْسَ بِهَا مَاءٌ فَوَضَعَهُمَا هُنَالِكَ وَوَضَعَ عِنْدَهُمَا جِرَابًا فِيهِ تَمْرٌ وَسِقَاءً فِيهِ مَاءٌ ثُمَّ قَفَّى إِبْرَاهِيمُ مُنْطَلِقًا فَتَبِعَتْهُ أُمُّ إِسْمَاعِيلَ فَقَالَتْ يَا إِبْرَاهِيمُ أَيْنَ تَذْهَبُ وَتَتْرُكُنَا بِهَذَا الْوَادِي الَّذِي لَيْسَ فِيهِ إِنْسٌ وَلَا شَيْءٌ فَقَالَتْ لَهُ ذَلِكَ مِرَارًا وَجَعَلَ لَا يَلْتَفِتُ إِلَيْهَا فَقَالَتْ لَهُ أَاللَّهُ الَّذِي أَمَرَكَ بِهَذَا قَالَ نَعَمْ قَالَتْ إِذَنْ لَا يُضَيِّعُنَا ثُمَّ رَجَعَتْ فَانْطَلَقَ إِبْرَاهِيمُ حَتَّى إِذَا كَانَ عِنْدَ الثَّنِيَّةِ حَيْثُ لَا يَرَوْنَهُ اسْتَقْبَلَ بِوَجْهِهِ الْبَيْتَ ثُمَّ دَعَا بِهَؤُلَاءِ الْكَلِمَاتِ وَرَفَعَ يَدَيْهِ فَقَالَ رَبِّ { إِنِّي أَسْكَنْتُ مِنْ ذُرِّيَّتِي بِوَادٍ غَيْرِ ذِي زَرْعٍ عِنْدَ بَيْتِكَ الْمُحَرَّمِ حَتَّى بَلَغَ يَشْكُرُونَ } وَجَعَلَتْ أُمُّ إِسْمَاعِيلَ تُرْضِعُ إِسْمَاعِيلَ وَتَشْرَبُ مِنْ ذَلِكَ الْمَاءِ حَتَّى إِذَا نَفِدَ مَا فِي السِّقَاءِ عَطِشَتْ وَعَطِشَ ابْنُهَا وَجَعَلَتْ تَنْظُرُ إِلَيْهِ يَتَلَوَّى أَوْ قَالَ يَتَلَبَّطُ فَانْطَلَقَتْ كَرَاهِيَةَ أَنْ تَنْظُرَ إِلَيْهِ فَوَجَدَتْ الصَّفَا أَقْرَبَ جَبَلٍ فِي الْأَرْضِ يَلِيهَا فَقَامَتْ عَلَيْهِ ثُمَّ اسْتَقْبَلَتْ الْوَادِيَ تَنْظُرُ هَلْ تَرَى أَحَدًا فَلَمْ تَرَ أَحَدًا فَهَبَطَتْ مِنْ الصَّفَا حَتَّى إِذَا بَلَغَتْ الْوَادِيَ رَفَعَتْ طَرَفَ دِرْعِهَا ثُمَّ سَعَتْ سَعْيَ الْإِنْسَانِ الْمَجْهُودِ حَتَّى جَاوَزَتْ الْوَادِيَ ثُمَّ أَتَتْ الْمَرْوَةَ فَقَامَتْ عَلَيْهَا وَنَظَرَتْ هَلْ تَرَى أَحَدًا فَلَمْ تَرَ أَحَدًا فَفَعَلَتْ ذَلِكَ سَبْعَ مَرَّاتٍ قَالَ ابْنُ عَبَّاسٍ قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَذَلِكَ سَعْيُ النَّاسِ بَيْنَهُمَا فَلَمَّا أَشْرَفَتْ عَلَى الْمَرْوَةِ سَمِعَتْ صَوْتًا فَقَالَتْ صَهٍ تُرِيدُ نَفْسَهَا ثُمَّ تَسَمَّعَتْ فَسَمِعَتْ أَيْضًا فَقَالَتْ قَدْ أَسْمَعْتَ إِنْ كَانَ عِنْدَكَ غِوَاثٌ فَإِذَا هِيَ بِالْمَلَكِ عِنْدَ مَوْضِعِ زَمْزَمَ فَبَحَثَ بِعَقِبِهِ أَوْ قَالَ بِجَنَاحِهِ حَتَّى ظَهَرَ الْمَاءُ فَجَعَلَتْ تُحَوِّضُهُ وَتَقُولُ بِيَدِهَا هَكَذَا وَجَعَلَتْ تَغْرِفُ مِنْ الْمَاءِ فِي سِقَائِهَا وَهُوَ يَفُورُ بَعْدَ مَا تَغْرِفُ قَالَ ابْنُ عَبَّاسٍ قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَرْحَمُ اللَّهُ أُمَّ إِسْمَاعِيلَ لَوْ تَرَكَتْ زَمْزَمَ أَوْ قَالَ لَوْ لَمْ تَغْرِفْ مِنْ الْمَاءِ لَكَانَتْ زَمْزَمُ عَيْنًا مَعِينًا قَالَ فَشَرِبَتْ وَأَرْضَعَتْ وَلَدَهَا فَقَالَ لَهَا الْمَلَكُ لَا تَخَافُوا الضَّيْعَةَ فَإِنَّ هَا هُنَا بَيْتَ اللَّهِ يَبْنِي هَذَا الْغُلَامُ وَأَبُوهُ وَإِنَّ اللَّهَ لَا يُضِيعُ أَهْلَهُ وَكَانَ الْبَيْتُ مُرْتَفِعًا مِنْ الْأَرْضِ كَالرَّابِيَةِ تَأْتِيهِ السُّيُولُ فَتَأْخُذُ عَنْ يَمِينِهِ وَشِمَالِهِ فَكَانَتْ كَذَلِكَ حَتَّى مَرَّتْ بِهِمْ رُفْقَةٌ مِنْ جُرْهُمَ أَوْ أَهْلُ بَيْتٍ مِنْ جُرْهُمَ مُقْبِلِينَ مِنْ طَرِيقِ كَدَاءٍ فَنَزَلُوا فِي أَسْفَلِ مَكَّةَ فَرَأَوْا طَائِرًا عَائِفًا فَقَالُوا إِنَّ هَذَا الطَّائِرَ لَيَدُورُ عَلَى مَاءٍ لَعَهْدُنَا بِهَذَا الْوَادِي وَمَا فِيهِ مَاءٌ فَأَرْسَلُوا جَرِيًّا أَوْ جَرِيَّيْنِ فَإِذَا هُمْ بِالْمَاءِ فَرَجَعُوا فَأَخْبَرُوهُمْ بِالْمَاءِ فَأَقْبَلُوا قَالَ وَأُمُّ إِسْمَاعِيلَ عِنْدَ الْمَاءِ فَقَالُوا أَتَأْذَنِينَ لَنَا أَنْ نَنْزِلَ عِنْدَكِ فَقَالَتْ نَعَمْ وَلَكِنْ لَا حَقَّ لَكُمْ فِي الْمَاءِ قَالُوا نَعَمْ قَالَ ابْنُ عَبَّاسٍ قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَأَلْفَى ذَلِكَ أُمَّ إِسْمَاعِيلَ وَهِيَ تُحِبُّ الْإِنْسَ فَنَزَلُوا وَأَرْسَلُوا إِلَى أَهْلِيهِمْ فَنَزَلُوا مَعَهُمْ حَتَّى إِذَا كَانَ بِهَا أَهْلُ أَبْيَاتٍ مِنْهُمْ وَشَبَّ الْغُلَامُ وَتَعَلَّمَ الْعَرَبِيَّةَ مِنْهُمْ وَأَنْفَسَهُمْ وَأَعْجَبَهُمْ حِينَ شَبَّ فَلَمَّا أَدْرَكَ زَوَّجُوهُ امْرَأَةً مِنْهُمْ وَمَاتَتْ أُمُّ إِسْمَاعِيلَ فَجَاءَ إِبْرَاهِيمُ بَعْدَمَا تَزَوَّجَ إِسْمَاعِيلُ يُطَالِعُ تَرِكَتَهُ فَلَمْ يَجِدْ إِسْمَاعِيلَ فَسَأَلَ امْرَأَتَهُ عَنْهُ فَقَالَتْ خَرَجَ يَبْتَغِي لَنَا ثُمَّ سَأَلَهَا عَنْ عَيْشِهِمْ وَهَيْئَتِهِمْ فَقَالَتْ نَحْنُ بِشَرٍّ نَحْنُ فِي ضِيقٍ وَشِدَّةٍ فَشَكَتْ إِلَيْهِ قَالَ فَإِذَا جَاءَ زَوْجُكِ فَاقْرَئِي عَلَيْهِ السَّلَامَ وَقُولِي لَهُ يُغَيِّرْ عَتَبَةَ بَابِهِ فَلَمَّا جَاءَ إِسْمَاعِيلُ كَأَنَّهُ آنَسَ شَيْئًا فَقَالَ هَلْ جَاءَكُمْ مِنْ أَحَدٍ قَالَتْ نَعَمْ جَاءَنَا شَيْخٌ كَذَا وَكَذَا فَسَأَلَنَا عَنْكَ فَأَخْبَرْتُهُ وَسَأَلَنِي كَيْفَ عَيْشُنَا فَأَخْبَرْتُهُ أَنَّا فِي جَهْدٍ وَشِدَّةٍ قَالَ فَهَلْ أَوْصَاكِ بِشَيْءٍ قَالَتْ نَعَمْ أَمَرَنِي أَنْ أَقْرَأَ عَلَيْكَ السَّلَامَ وَيَقُولُ غَيِّرْ عَتَبَةَ بَابِكَ قَالَ ذَاكِ أَبِي وَقَدْ أَمَرَنِي أَنْ أُفَارِقَكِ الْحَقِي بِأَهْلِكِ فَطَلَّقَهَا وَتَزَوَّجَ مِنْهُمْ أُخْرَى فَلَبِثَ عَنْهُمْ إِبْرَاهِيمُ مَا شَاءَ اللَّهُ ثُمَّ أَتَاهُمْ بَعْدُ فَلَمْ يَجِدْهُ فَدَخَلَ عَلَى امْرَأَتِهِ فَسَأَلَهَا عَنْهُ فَقَالَتْ خَرَجَ يَبْتَغِي لَنَا قَالَ كَيْفَ أَنْتُمْ وَسَأَلَهَا عَنْ عَيْشِهِمْ وَهَيْئَتِهِمْ فَقَالَتْ نَحْنُ بِخَيْرٍ وَسَعَةٍ وَأَثْنَتْ عَلَى اللَّهِ فَقَالَ مَا طَعَامُكُمْ قَالَتْ اللَّحْمُ قَالَ فَمَا شَرَابُكُمْ قَالَتْ الْمَاءُ قَالَ اللَّهُمَّ بَارِكْ لَهُمْ فِي اللَّحْمِ وَالْمَاءِ قَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ وَلَمْ يَكُنْ لَهُمْ يَوْمَئِذٍ حَبٌّ وَلَوْ كَانَ لَهُمْ دَعَا لَهُمْ فِيهِ قَالَ فَهُمَا لَا يَخْلُو عَلَيْهِمَا أَحَدٌ بِغَيْرِ مَكَّةَ إِلَّا لَمْ يُوَافِقَاهُ قَالَ فَإِذَا جَاءَ زَوْجُكِ فَاقْرَئِي عَلَيْهِ السَّلَامَ وَمُرِيهِ يُثْبِتُ عَتَبَةَ بَابِهِ فَلَمَّا جَاءَ إِسْمَاعِيلُ قَالَ هَلْ أَتَاكُمْ مِنْ أَحَدٍ قَالَتْ نَعَمْ أَتَانَا شَيْخٌ حَسَنُ الْهَيْئَةِ وَأَثْنَتْ عَلَيْهِ فَسَأَلَنِي عَنْكَ فَأَخْبَرْتُهُ فَسَأَلَنِي كَيْفَ عَيْشُنَا فَأَخْبَرْتُهُ أَنَّا بِخَيْرٍ قَالَ فَأَوْصَاكِ بِشَيْءٍ قَالَتْ نَعَمْ هُوَ يَقْرَأُ عَلَيْكَ السَّلَامَ وَيَأْمُرُكَ أَنْ تُثْبِتَ عَتَبَةَ بَابِكَ قَالَ ذَاكِ أَبِي وَأَنْتِ الْعَتَبَةُ أَمَرَنِي أَنْ أُمْسِكَكِ ثُمَّ لَبِثَ عَنْهُمْ مَا شَاءَ اللَّهُ ثُمَّ جَاءَ بَعْدَ ذَلِكَ وَإِسْمَاعِيلُ يَبْرِي نَبْلًا لَهُ تَحْتَ دَوْحَةٍ قَرِيبًا مِنْ زَمْزَمَ فَلَمَّا رَآهُ قَامَ إِلَيْهِ فَصَنَعَا كَمَا يَصْنَعُ الْوَالِدُ بِالْوَلَدِ وَالْوَلَدُ بِالْوَالِدِ ثُمَّ قَالَ يَا إِسْمَاعِيلُ إِنَّ اللَّهَ أَمَرَنِي بِأَمْرٍ قَالَ فَاصْنَعْ مَا أَمَرَكَ رَبُّكَ قَالَ وَتُعِينُنِي قَالَ وَأُعِينُكَ قَالَ فَإِنَّ اللَّهَ أَمَرَنِي أَنْ أَبْنِيَ هَا هُنَا بَيْتًا وَأَشَارَ إِلَى أَكَمَةٍ مُرْتَفِعَةٍ عَلَى مَا حَوْلَهَا قَالَ فَعِنْدَ ذَلِكَ رَفَعَا الْقَوَاعِدَ مِنْ الْبَيْتِ فَجَعَلَ إِسْمَاعِيلُ يَأْتِي بِالْحِجَارَةِ وَإِبْرَاهِيمُ يَبْنِي حَتَّى إِذَا ارْتَفَعَ الْبِنَاءُ جَاءَ بِهَذَا الْحَجَرِ فَوَضَعَهُ لَهُ فَقَامَ عَلَيْهِ وَهُوَ يَبْنِي وَإِسْمَاعِيلُ يُنَاوِلُهُ الْحِجَارَةَ وَهُمَا يَقُولَانِ { رَبَّنَا تَقَبَّلْ مِنَّا إِنَّكَ أَنْتَ السَّمِيعُ الْعَلِيمُ } قَالَ فَجَعَلَا يَبْنِيَانِ حَتَّى يَدُورَا حَوْلَ الْبَيْتِ وَهُمَا يَقُولَانِ { رَبَّنَا تَقَبَّلْ مِنَّا إِنَّكَ أَنْتَ السَّمِيعُ الْعَلِيمُ }
Ir man buvo pasakyta, kad [Abdullah bin Muhammad] mums pasakė, jog [Abdur Razzaq] mus [Ma'mar] informavo iš [Ayyub as-Sakhtiyaniy] ir [Katsir bin Katsir bin Al Muthallib bin Abi Wada'ah], kurie vienas kitą papildo, iš [Sa'id bin Jubair] sakė [Ibn 'Abbas radliallahu 'anhuma]: „Pirmoji moteris, kuri naudojo diržą, buvo pranašo Ismailo 'Alaihissalamo motina. Ji juo uždengė Saros pėdsakus, tada Ibrahimas 'Alaihissalamas pasiėmė ją kartu su jos sūnumi Ismailu, kuris tuo metu jo motina vis dar jį žindė, kol Ibrahimas 'Alaihissalamas apgyvendino juos abu netoli Alacho namų – Ka'bos – trobelėje virš Zamzamo, al-Masjidil Haram gale. Tuo metu Mekoje ten niekas negyveno ir nebuvo vandens.“ Ibrahimas padėjo juos abu ten ir paliko savotišką maišą su datulėmis ir maišelį/stiklainį su vandeniu. Tada Ibrahimas nuėjo jų abiejų palikti. Tada Ismailo motina nusekė paskui jį ir tarė: „O Ibrahimai, kur tu eini? Ar turi širdies palikti mus šiame slėnyje, kur nėra nieko ir nieko?“ Ismailo motina kartojo savo klausimą vėl ir vėl, kol galiausiai Ibrahimas nebežiūrėjo į ją. Galiausiai Ismailo motina paklausė: „Ar Alachas tau įsakė visa tai daryti?“ Ibrahimas atsakė: „Taip.“ Ismailo motina tarė: „Vadinasi, Alachas mūsų neapleis.“ Tada grįžo Ismailo motina, ir Ibrahimas tęsė savo kelionę, kol pasiekė kalvą, kur žmonės jo nebematė. Ibrahimas atsisuko į Kaabą ir pasimeldė už juos keliais maldos sakiniais, pakeldamas abi rankas ir sakydamas: „Rabi, – iš tiesų, aš apgyvendinau kai kuriuos savo palikuonis slėnyje, kuriame nėra augalų, šalia Tavo šventųjų namų“ – kol jie ateis – tegul jie tampa dėkingais tarnais – QS Ibrahim 37 eilutė. Tada Ismailo motina pradėjo maitinti krūtimi savo vaiką ir gerti iš vandens tiekimo, kol, kai vanduo geriboje baigėsi, ji ištroško, kaip ir jos vaikas. Tada jis pažvelgė į Ismailą, kūdikį, kuris sunkiai kovojo, arba redaktoriaus žodžiais pasakė: „Voliojasi ant žemės“. Tada Hadžaras paliko Ismailą ir nebegalėjo pakęsti matyti jo būklės. Taigi jis nuėjo į Šafos kalvą, kaip į arčiausiai jo esantį kalną. Jis stovėjo ten ir atsisuko į slėnį, tikėdamasis pamatyti ten žmonių, bet nieko nematė. Taigi ji nusileido nuo Safaos kalvos ir, pasiekusi slėnį, pasiraitojo savo drabužio kraštą ir grūmėsi kaip besigrumiantis žmogus, kol sugebėjo pereiti slėnį ir pasiekė Marvos kalvą, ir ten sustojo žiūrėdama, ar ten kas nors yra, bet nieko nematė. Ji tai padarė septynis kartus – tarp Safaos ir Marvos kalvų. Ibn 'Abbas, radillallahu 'anhu, sakė; Pranašas sallallaahu 'alaihi wa sallam sakė: „Tai yra pasakymas, kurį žmogus, atliekantis hadžą, turi atlikti tarp dviejų kalvų.“ Kai ji buvo Marvos viršūnėje, ji išgirdo balsą, tada ji sau tarė: „Nutilk“, kuo hadžas turėjo omenyje ją pačią. Tada ji pabandė klausytis ir vėl išgirdo balsą, ir tarė: „Jūsų balsas buvo išgirstas, jei norite paprašyti pagalbos“. Paaiškėjo, kad balsas buvo angelo – Gabrieliaus „Alaihissalam“, kuris buvo netoli Zamzamo, balsas. Tada Gabrielius gramdė vandenį kulnu arba, jo teigimu, sparnais, kol ištryško vanduo. Ismailo motina pradėjo štai taip rankomis gaminti vandens rezervuarą, semdama vandenį ir pildama jį į urną, o vanduo, pasemtas, toliau stipriai tryško. Ibn „Abbas radliallahu 'anhuma“ sakė: „Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam sakė: „Tegul Alachas pasigaili Umm Ismail – Siti Hajar – nes jei ji paliktų Zamzamą“ arba, Jo žodžiais tariant, „jei ji iš karto nesurinktų vandens, Zamzamo vanduo tikrai taptų tekančiu vandeniu“. Galiausiai ji vėl galėjo gerti vandenį ir maitinti krūtimi savo vaiką. Tada angelas jai tarė: „Nebijok būti apleista, nes tai yra Alacho namai, kuriuos pastatys šis vaikas ir jo tėvas, ir iš tiesų Alachas neiššvaistys savo tarnų“. Tuo metu Kaabos Baitullah buvo šiek tiek aukščiau žemės, tarsi maža kalva, kuri, užėjus potvyniui, ardytų iš dešinės ir kairės. Ismailo motina Hadžar taip gyveno, kol grupė žmonių iš Jurhumo genties arba Jurhumo šeimos atėjo iš Kadaa kalvos kelio ir sustojo pasroviui nuo Mekos, pamatę skraidantį paukštį. Jie sušuko: „Šis paukštis turi sukiotis ratu, nes jis sukasi aplink vandenį, nors mes tikrai žinome, kad šiame slėnyje vandens nėra.“ Galiausiai jie pasiuntė vieną ar du žmones, kurie greitai nubėgo ir, matyt, rado vandens. Jie grįžo ir pranešė apie vandens buvimą, o tada atėjo prie vandens. Jis pasakė: „Tuo metu ponia Ismail buvo prie vandens.“ Jie paklausė jo: „Ar leisite mums užsukti ir prisijungti prie jūsų čia?“ Ponia Ismail atsakė: „Taip, galite, bet neturite teisės turėti vandens.“ Jie atsakė: „Gerai“. Ibn 'Abbas radliallahu 'anhuma sakė; Pranašas sallallaahu 'alaihi wasallam sakė: „Ismailo motina apsidžiaugė šiuo įvykiu, nes su ja gyveno žmonės“. Galiausiai jie ten apsigyveno ir siuntė pasiuntinius pas savo šeimas, kad pakviestų juos ten gyventi kartu.“ Kai jų šeimos gyveno su Hadžaru ir Ismailas buvo jaunas, jis iš jų išmoko kalbėti arabiškai ir netgi tapo vertingiausiu ir magiškiausiu asmeniu tarp jų. Tada Ismailas išaugo į jaunuolį, kuris jiems patiko. Kai jie užaugo, jie vedė Ismailą su moterimi iš jų, ir netrukus po to mirė Ismailo motina. Vėliau Ibrahimas atvyko po Ismailo vedybų, kad sužinotų, ką jis paliko, bet Ismailo nerado. Ibrahimas paklausė Ismailo žmonos apie Ismailą. Jo žmona atsakė: „Jis buvo išvykęs užsidirbti mums pragyvenimui.“ Tada Ibrahimas paklausė apie jų gyvenimą ir aplinkybes. Ismailo žmona atsakė: „Patyrėme daug blogybių, o mūsų gyvenimas buvo ankštas ir kupinas didelių kančių.“ Ismailo žmona skundėsi Ibrahimui dėl gyvenimo, kurį ji ir jos vyras gyveno. Ibrahimas tarė: „Vėliau, kai grįš tavo vyras, perduok mano sveikinimus ir liepk jam pakeisti savo namų duris.“ Kai atvyko Ismailas, jis kažką pajuto, todėl paklausė savo žmonos: „Ar kas nors buvo pas tave?“ Jo žmona atsakė: „Taip. Anksčiau pas mus buvo atėjo vienas senas vyras, atsidūręs tokioje situacijoje, ir jis klausinėjo apie tave, tada aš paaiškinau, o jis paklausė manęs apie mūsų gyvenimo situaciją, todėl paaiškinau, kad gyvenu išsekęs ir kenčiantis.“ Ismailas paklausė: „Ar tas asmuo tau ką nors perdavė?“ Jo žmona atsakė: „Taip. Jis liepė man perduoti tau jo sveikinimus ir liepė pakeisti savo namų duris.“ Ismailas tarė: „Jis yra mano tėvas ir iš tiesų jis liepė man su tavimi išsiskirti, kad galėtum grįžti pas savo šeimą.“ Taigi Ismailas išsiskyrė su savo žmona. Tada Ismailis vėl vedė kitą moterį iš žmonių, po to Ibrahimas vėl išėjo, palikdamas juos per laiką, kurio norėjo Alachas, ir po to grįžo jų pasitikti, bet Ismailio nerado, kol galiausiai nuėjo pas Ismailio žmoną ir paklausė jos apie Ismailį. Jo žmona atsakė: „Jis buvo išvykęs užsidirbti mums pragyvenimui.“ Tada Ibrahimas vėl paklausė: „Kaip jūs laikotės?“ Jis paklausė Ismailio žmonos apie jų gyvenimą ir gyvenimo sąlygas. Jo žmona atsakė: „Mes visada esame geri ir mums pakanka“. Ismailio žmona gyrė Alachą. Ibrahimas paklausė: „Ką jūs valgote?“. Ismailio žmona atsakė: „Mėsą“. Ibrahimas vėl paklausė: „Ką jūs geriate?“. Ismailio žmona atsakė: „Vandenį“. Taigi Abraomas meldėsi: „O Alachai, palaimink juos jų kūnu ir vandeniu“. Pranašas (sallallaahu 'alaihi wasallam) sakė: „Tuo metu Mekoje nebuvo grūdų, o jei būtų buvę, Ibrahimas būtų jų pasimeldęs“. Jis sako: „Ir dėl Abraomo maldos apie mėsą ir vandenį niekas, išskyrus Mekos žmones, nesiskundė, jei viskas, ką jie gavo, buvo mėsa ir vanduo“. Tada Ibrahimas tarė: „Kai atvyks tavo vyras, perduok jam mano sveikinimus ir liepk jam sustiprinti savo namų duris“. Kai Ismailis atėjo, jis paklausė: „Ar kas nors atėjo pas tave?“. Jo žmona atsakė: „Taip. Ką tik pas mus atėjo senas vyras, labai gražios išvaizdos“. Jo žmona žavėjosi Ibrahimu. Jis paklausė manęs apie tave, todėl aš paaiškinau, o jis paklausė apie mūsų gyvenimo būklę, todėl aš atsakiau, kad man viskas gerai“. Ismailis paklausė: „Ar tas asmuo tau perdavė žinią apie ką nors?“. Jo žmona atsakė: „Taip. Jis liepė man perduoti tau sveikinimus ir liepė ginti savo namų duris“. Ismailis tarė: „Jis yra mano tėvas, o tos durys esi tu. Jis įsakė man tave ginti.“ Tada Ibrahimas vėl juos paliko kuriam laikui, kaip norėjo Alachas, o po to sugrįžo, kai Ismailis įkišo strėlę po medžiu netoli Zamzamo. Kai jis jį pamatė, jis tuoj pat priėjo prie jo ir elgėsi kaip tėvas su savo vaiku, o sūnus su savo tėvu, tada tarė: „O Ismaili, Alachas man įsakė“. Ismailis tarė: „Daryk, ką tavo Rabanas įsako“. Ibrahimas vėl paklausė: „Ar padėsi man?“ Ismailis tarė: „Taip, aš tau padėsiu“. Ibrahimas tarė: „Alachas man įsakė pastatyti namą šioje vietoje“. Ibrahimas parodė į vietą, kuri buvo gana aukšta, palyginti su aplinka. Pasakotojas pasakojo: „Iš tos vietos jiedu iškėlė Baitullah pamatus, Ismailis dirbo nešiodamas akmenis, o Ibrahimas juos dėliojo – statė – kol pastatas tapo aukštas, Ismailis atėjo su šiuo akmeniu ir padėjo jį Ibrahimui, kad šis galėtų ant jo užlipti, o Ismailis davė akmenis.“ Abu dirbo, melsdamiesi: „Mūsų Raba, priimk iš mūsų labdarą, iš tiesų Tu esi Visagirdintis ir Viską žinantis“. Jiedu tęsė statybą, kol apsupo Baitullah, ir abu toliau skaitė maldas: „Mūsų Raba, priimk iš mūsų labdarą, iš tiesų Tu esi Visagirdintis ir Viską žinantis“. – QS. Albaqarah 127–.