Hadith Representative
Nabi Ismail berperan membawakan batu untuk dipasang oleh Nabi Ibrahim sambil mereka terus berdoa
Imam Bukhari : 3114حَدَّثَنَا عَبْدُ اللَّهِ بْنُ مُحَمَّدٍ حَدَّثَنَا أَبُو عَامِرٍ عَبْدُ الْمَلِكِ بْنُ عَمْرٍو قَالَ حَدَّثَنَا إِبْرَاهِيمُ بْنُ نَافِعٍ عَنْ كَثِيرِ بْنِ كَثِيرٍ عَنْ سَعِيدِ بْنِ جُبَيْرٍ عَنْ ابْنِ عَبَّاسٍ رَضِيَ اللَّهُ عَنْهُمَا قَالَ لَمَّا كَانَ بَيْنَ إِبْرَاهِيمَ وَبَيْنَ أَهْلِهِ مَا كَانَ خَرَجَ بِإِسْمَاعِيلَ وَأُمِّ إِسْمَاعِيلَ وَمَعَهُمْ شَنَّةٌ فِيهَا مَاءٌ فَجَعَلَتْ أُمُّ إِسْمَاعِيلَ تَشْرَبُ مِنْ الشَّنَّةِ فَيَدِرُّ لَبَنُهَا عَلَى صَبِيِّهَا حَتَّى قَدِمَ مَكَّةَ فَوَضَعَهَا تَحْتَ دَوْحَةٍ ثُمَّ رَجَعَ إِبْرَاهِيمُ إِلَى أَهْلِهِ فَاتَّبَعَتْهُ أُمُّ إِسْمَاعِيلَ حَتَّى لَمَّا بَلَغُوا كَدَاءً نَادَتْهُ مِنْ وَرَائِهِ يَا إِبْرَاهِيمُ إِلَى مَنْ تَتْرُكُنَا قَالَ إِلَى اللَّهِ قَالَتْ رَضِيتُ بِاللَّهِ قَالَ فَرَجَعَتْ فَجَعَلَتْ تَشْرَبُ مِنْ الشَّنَّةِ وَيَدِرُّ لَبَنُهَا عَلَى صَبِيِّهَا حَتَّى لَمَّا فَنِيَ الْمَاءُ قَالَتْ لَوْ ذَهَبْتُ فَنَظَرْتُ لَعَلِّي أُحِسُّ أَحَدًا قَالَ فَذَهَبَتْ فَصَعِدَتْ الصَّفَا فَنَظَرَتْ وَنَظَرَتْ هَلْ تُحِسُّ أَحَدًا فَلَمْ تُحِسَّ أَحَدًا فَلَمَّا بَلَغَتْ الْوَادِيَ سَعَتْ وَأَتَتْ الْمَرْوَةَ فَفَعَلَتْ ذَلِكَ أَشْوَاطًا ثُمَّ قَالَتْ لَوْ ذَهَبْتُ فَنَظَرْتُ مَا فَعَلَ تَعْنِي الصَّبِيَّ فَذَهَبَتْ فَنَظَرَتْ فَإِذَا هُوَ عَلَى حَالِهِ كَأَنَّهُ يَنْشَغُ لِلْمَوْتِ فَلَمْ تُقِرَّهَا نَفْسُهَا فَقَالَتْ لَوْ ذَهَبْتُ فَنَظَرْتُ لَعَلِّي أُحِسُّ أَحَدًا فَذَهَبَتْ فَصَعِدَتْ الصَّفَا فَنَظَرَتْ وَنَظَرَتْ فَلَمْ تُحِسَّ أَحَدًا حَتَّى أَتَمَّتْ سَبْعًا ثُمَّ قَالَتْ لَوْ ذَهَبْتُ فَنَظَرْتُ مَا فَعَلَ فَإِذَا هِيَ بِصَوْتٍ فَقَالَتْ أَغِثْ إِنْ كَانَ عِنْدَكَ خَيْرٌ فَإِذَا جِبْرِيلُ قَالَ فَقَالَ بِعَقِبِهِ هَكَذَا وَغَمَزَ عَقِبَهُ عَلَى الْأَرْضِ قَالَ فَانْبَثَقَ الْمَاءُ فَدَهَشَتْ أُمُّ إِسْمَاعِيلَ فَجَعَلَتْ تَحْفِزُ قَالَ فَقَالَ أَبُو الْقَاسِمِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ لَوْ تَرَكَتْهُ كَانَ الْمَاءُ ظَاهِرًا قَالَ فَجَعَلَتْ تَشْرَبُ مِنْ الْمَاءِ وَيَدِرُّ لَبَنُهَا عَلَى صَبِيِّهَا قَالَ فَمَرَّ نَاسٌ مِنْ جُرْهُمَ بِبَطْنِ الْوَادِي فَإِذَا هُمْ بِطَيْرٍ كَأَنَّهُمْ أَنْكَرُوا ذَاكَ وَقَالُوا مَا يَكُونُ الطَّيْرُ إِلَّا عَلَى مَاءٍ فَبَعَثُوا رَسُولَهُمْ فَنَظَرَ فَإِذَا هُمْ بِالْمَاءِ فَأَتَاهُمْ فَأَخْبَرَهُمْ فَأَتَوْا إِلَيْهَا فَقَالُوا يَا أُمَّ إِسْمَاعِيلَ أَتَأْذَنِينَ لَنَا أَنْ نَكُونَ مَعَكِ أَوْ نَسْكُنَ مَعَكِ فَبَلَغَ ابْنُهَا فَنَكَحَ فِيهِمْ امْرَأَةً قَالَ ثُمَّ إِنَّهُ بَدَا لِإِبْرَاهِيمَ فَقَالَ لِأَهْلِهِ إِنِّي مُطَّلِعٌ تَرِكَتِي قَالَ فَجَاءَ فَسَلَّمَ فَقَالَ أَيْنَ إِسْمَاعِيلُ فَقَالَتْ امْرَأَتُهُ ذَهَبَ يَصِيدُ قَالَ قُولِي لَهُ إِذَا جَاءَ غَيِّرْ عَتَبَةَ بَابِكَ فَلَمَّا جَاءَ أَخْبَرَتْهُ قَالَ أَنْتِ ذَاكِ فَاذْهَبِي إِلَى أَهْلِكِ قَالَ ثُمَّ إِنَّهُ بَدَا لِإِبْرَاهِيمَ فَقَالَ لِأَهْلِهِ إِنِّي مُطَّلِعٌ تَرِكَتِي قَالَ فَجَاءَ فَقَالَ أَيْنَ إِسْمَاعِيلُ فَقَالَتْ امْرَأَتُهُ ذَهَبَ يَصِيدُ فَقَالَتْ أَلَا تَنْزِلُ فَتَطْعَمَ وَتَشْرَبَ فَقَالَ وَمَا طَعَامُكُمْ وَمَا شَرَابُكُمْ قَالَتْ طَعَامُنَا اللَّحْمُ وَشَرَابُنَا الْمَاءُ قَالَ اللَّهُمَّ بَارِكْ لَهُمْ فِي طَعَامِهِمْ وَشَرَابِهِمْ قَالَ فَقَالَ أَبُو الْقَاسِمِ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بَرَكَةٌ بِدَعْوَةِ إِبْرَاهِيمَ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِمَا وَسَلَّمَ قَالَ ثُمَّ إِنَّهُ بَدَا لِإِبْرَاهِيمَ فَقَالَ لِأَهْلِهِ إِنِّي مُطَّلِعٌ تَرِكَتِي فَجَاءَ فَوَافَقَ إِسْمَاعِيلَ مِنْ وَرَاءِ زَمْزَمَ يُصْلِحُ نَبْلًا لَهُ فَقَالَ يَا إِسْمَاعِيلُ إِنَّ رَبَّكَ أَمَرَنِي أَنْ أَبْنِيَ لَهُ بَيْتًا قَالَ أَطِعْ رَبَّكَ قَالَ إِنَّهُ قَدْ أَمَرَنِي أَنْ تُعِينَنِي عَلَيْهِ قَالَ إِذَنْ أَفْعَلَ أَوْ كَمَا قَالَ قَالَ فَقَامَا فَجَعَلَ إِبْرَاهِيمُ يَبْنِي وَإِسْمَاعِيلُ يُنَاوِلُهُ الْحِجَارَةَ وَيَقُولَانِ { رَبَّنَا تَقَبَّلْ مِنَّا إِنَّكَ أَنْتَ السَّمِيعُ الْعَلِيمُ } قَالَ حَتَّى ارْتَفَعَ الْبِنَاءُ وَضَعُفَ الشَّيْخُ عَنْ نَقْلِ الْحِجَارَةِ فَقَامَ عَلَى حَجَرِ الْمَقَامِ فَجَعَلَ يُنَاوِلُهُ الْحِجَارَةَ وَيَقُولَانِ { رَبَّنَا تَقَبَّلْ مِنَّا إِنَّكَ أَنْتَ السَّمِيعُ الْعَلِيمُ }
[Abdullah bin Muhammad] mums pasakė, kad [Abu ‘Amir ‘Abdul Malik bin ‘Amru] man [Ibrahimas bin Nafis] iš [Katsiro bin Katsiro], iš [Sa'ido bin Jubairo], iš [Ibnu ‘Abbas radliallahu ‘anhuma] sakė: „Kai Ibrahimas keliavo su Ismailu ir Ismailo motina, jie atsinešė geribą – keturių vietų vandens maišą – kuriame buvo vandens. Ismailo motina gėrė iš geriboje esančio vandens, kad galėtų žindyti savo kūdikį. Kai jie atvyko į Meką, Ibrahimas padėjo juos abu po trobele. Kai Ibrahimas ruošėsi grįžti pas savo šeimą, Ismailo motina sekė iš paskos, kol jis pasiekė gana aukštą lygumą / kalvą, Ismailo motina pašaukė jį iš už nugaros: „O Ibrahim, kam mus palikai?“ Ibrahimas atsakė: „Alachui“. Hadžaras tarė: „Taigi, aš buvau patenkinta Alachu.“ Pasakotoja tarė: „Tada Hadžaras grįžo į savo pradinę vietą, gėrė iš savo seno vandens ąsočio ir galėjo maitinti kūdikį krūtimi, kol, kai vandens atsargos baigėsi, ji tarė: „Turėčiau nueiti ir pažiūrėti, ar yra kas nors.“ Pasakotoja tarė: „Taigi ji nuėjo ir užlipo į Safos kalvą ir pažiūrėjo, ar yra kas nors, bet nieko nejautė. Kai ji pasiekė slėnį, ji nubėgo ir atėjo į Marvą, tai darė daug kartų. Tada ji tarė: „Turėčiau nueiti ir pažiūrėti“, ji turėjo omenyje savo kūdikį. Taigi ji nuėjo pas savo kūdikį, kuris buvo tokioje būklėje, tarsi būtų paliktas, tarsi kvėpuotų mirties alsavimu, todėl Hadžaro širdis nebuvo rami. Ji tarė: „Turėčiau nueiti ir pažiūrėti, ar yra kas nors.“ Taigi ji nuėjo į Safaos kalvą ir ieškojo, bet nieko nerado, kol septynis kartus nepabandė tarp Safaos ir Marvos kalvų ir tarė: „Turėčiau nueiti ir pažiūrėti, kas nutiko mano kūdikiui.“ Tada ji išgirdo balsą ir tarė: „Padėkite man, jei esate geri“. Paaiškėjo, kad tas balsas buvo angelas Džibrilas 'Alaihissalam. Pasakotoja tarė: „Tada Džibrilas tai padarė savo kulnu. Jis kulnais perbraukė žemę.“ Pasakotoja tarė: „Taigi ištryško vanduo, ir Ismailo motina buvo sukrėsta ir tuoj pat jį surinko.“ Pasakotoja tarė: „Sakė Abu Al Qasim sallallaahu 'alaihi wasallam: „Jei Hadžaras būtų palikęs jį ramybėje, vanduo būtų tekėjęs.“ Pasakotoja tarė: „Taigi Hadžaras gėrė iš Zamzamo vandens, kad galėtų žindyti savo kūdikį.“ Tada grupė džurhų genties žmonių praėjo slėnio dugnu ir pamatė paukštį, tarsi netikėtų. Jie sakė: „Paukščio nebus, bet tai tikrai, nes yra vandens“. Galiausiai jie pasiuntė pasiuntinį jų apžiūrėti ir paaiškėjo, kad jie yra vietovėje su vandeniu. Pasiuntinys grįžo pas juos ir pranešė, ką matė. Tada jie nuvyko į Hadžarą ir tarė: „O Izmaelio Motina, ar leisi mums gyventi su tavimi, ar gyvensime kaip tavo kaimynai?“ Tada jo sūnus – Izmaelis – užaugo ir tapo jaunuoliu bei vedė moterį. Pasakotojas pasakojo: „Tada Ibrahimui kilo noras, todėl jis tarė savo šeimai: „Eisiu aplankyti savo šeimos, kurią palikau“. Pasakotojas pasakojo: „Taigi Ibrahimas atėjo, pasveikino jį ir paklausė: „Kur yra Izmaelis?“ Izmaelio žmona atsakė: „Einu medžioti“. Ibrahimas tarė: „Kai jis grįš, pasakyk jam, kad pakeistų savo namų duris.“ Kai Izmaelis atėjo, jo žmona papasakojo jam apie Ibrahimo atvykimą. Taigi Izmaelis tarė: „Tu esi tas, kuris vadinamas durimis, todėl grįžk pas savo šeimą.“ Tada Ibrahimui kilo dar vienas noras, todėl jis tarė savo šeimai: „Eisiu aplankyti savo šeimos, kurią palikau.“ Kai jis atvyko, Ibrahimas paklausė: „Kur yra Izmaelis?“ Jo žmona atsakė: „Jis išėjo medžioti. Ar neturėtumėte užsukti ir pavalgyti bei atsigerti su mumis?“ Ibrahimas paklausė: „Ką jūs valgote ir geriate?“ Izmailo žmona atsakė: „Mūsų maistas yra mėsa, o mūsų gėrimas – vanduo.“ Tada Ibrahimas meldėsi: „O Dieve, palaimink juos jų kūnu ir vandeniu.“ Abu Al Qasim sallallaahu 'alaihi wasallam pasakė: „Čia esantis kūnas ir vanduo kupini palaiminimų dėl Ibrahimo maldos „Alaihissalam“ palaiminimų.“ Tada Ibrahimui kilo dar vienas noras, todėl jis tarė savo šeimai: „Eisiu aplankyti savo šeimos, kurią palikau“. Taigi Ibrahimas atėjo ir sutiko Ismailį už Zamzamo šulinio, taisantį savo strėlę, ir tarė: „O Ismaili, tavo rabinas tikrai įsakė man pastatyti namą“. Ismailis tarė: „Paklusk savo rabinui“. Ibrahimas vėl tarė: „Iš tiesų Jis įsakė man padėti man pastatyti aptariamą namą“. Ismailis tarė: „Tada aš tai padarysiu“, arba bent jau taip jis pasakė. Pasakotojas tarė: „Taigi jie abu pradėjo statyti, Ibrahimas statė, o Ismailis nešė akmenis, abu melsdamiesi; – „Mūsų Raba, priimk iš mūsų – labdarą-, iš tiesų Tu esi Visagirdintis ir Viską žinantis“. Jie abu tęsė statybas, kol apsupo Baitullah, ir abu toliau skaitė maldas; – „Mūsų Raba, priimk iš mūsų – labdarą-, iš tiesų Tu esi Visagirdintis ir Viską žinantis“. Pasakotojas pasakė: „Jie abu tęsė statybas, kol pastatas jau buvo aukštas ir Ibrahimas, kaip senas tėvas, šiek tiek pavargo kelti akmenis ant aukštesnės sienos konstrukcijos, jis atsistojo ant akmens kaip vietos atsistoti, – al-Maqam, o Ismailas toliau davė jam akmenis, o jie abu toliau skaitė maldas; – „Mūsų Raba, priimk iš mūsų – labdarą-, iš tiesų Tu esi Visagirdintis ir Viską žinantis“. – QS. Albaqarah 128-.